Atrodo, visai neseniai mūsų Aleksiukas pradėjo lankyti darželį, ir nespėjome nė apsižiūrėti – ogi jau ponaitis pradėjo eiti į mokyklą!
Dar žiemą užrašėme Aleksą į
Gabijos gimnaziją, kuri yra visai šalia mūsų namų. Jokių klausimų, į kurią mokyklą eis Aleksas, net nekilo, viskas buvo aišku nuo pat pradžių. Aišku, pergyvenome, ar neiškels pradinukų iš gimnazijos į kitas patalpas, bet šiais mokslo metais, atrodo, liekame pačioje Gabijos gimnazijoje.
Aleksą užrašėme į dailės ir keramikos krypties klasę (ją pasirinko pats Aleksas). Pasirinkimas buvo toks: teatro pakraipa, dailės ir keramikos pakraipa, muzikos pakraipa ir klasė be pakraipos (tradicinė). Kaip supratome rudenį, muzikos klasės nebus, o vietoj vienos dailės ir keramikos klasės suformuotos net dvi. Truputį gaila, kad Alekso kaimynė ir kiemo draugės pateko į kitą klasę, užtat darželio grupiokas G. – kartu su Aleksu. Džiaugsmas neišpasakytas! Klasės sąraše radome ir dar vieną pažįstamą vardą – tai Alekso ankstyvosios vaikystės draugas A. Su juo ir jo aukle mes su Aleksu draugavome kelerius metus, kol Aleksas dar nelankė darželio. Gaila, bet jis mūsų neprisiminė (aišku, praėjo net 5 metai!).
Aleksas labai laukė rugsėjo 1–osios, skaičiavo dienas, net pasipiktino, kad nesąžininga, jog vaikas turi kankintis ir taip ilgai laukti mokyklos. Klausiau Alekso, ko jis labiausiai laukia mokykloje, tai jis, neilgai pagalvojęs, pasakė, kad mokslo ir mokytojų (tikiuosi, ši nuostata išliks dar ilgai).
Rugpjūčio 31 nuvažiavome į parduotuvę gėlių, tai Aleksas pats išsirinko septynias geltonas rožes (kieno šventė – tas ir renkasi). Dar užėjome nusipirkti mokyklai dalykėlių, kurių trūksta. Geros smulkmenėlės – išleidome 116 litų. Prieš tai BLOG'e
čia ir čia jau rašiau apie pasirengimą mokyklai, tai dabar galiu apibendrinti, kad viso kuprinei ir mokyklinėms priemonėms (nepirkome pratybų ir vadovėlių) išleidome 318 litų (rugsėjo 2 d. tėvų susirinkime už pratybas sumokėjime dar 93 Lt, taigi su viskuo – 411 Lt).
Na, o rugsėjo 1–ąją, pasipuošę, apsiginklavę fotoaparatu ir gėlėmis, lydimi Alekso pusseserės ir senelių, nuėjome į mokyklą.
Prie mokyklos jau laukė pirmokų mokytojos su ketvirtokais-gimnazistais. Priėjome prie savo mokytojos, susipažinome ir palikome Aleksą su dvyliktoke (Aleksas vėliau papasakoje, kad kaip džentelmenas pasakė merginai komplimentą, kad ji jam labai graži). Patys nuėjome į vidinį mokyklos kiemą, kur buvo susirinkę pirmokų ,,palaikymo komanda“.
Šventė prasidėjo gimnazistų šokiu ir sveikinimo žodžiais, o tada iškilmingai įžygiavo mūsų pirmokėliai (nuotraukoje Aleksas su geltonų rožių puokšte):
Direktorė pasakė sveikinimo kalbą. Aš, kaip visada, susijaudinau ir apsiverkiau.
Po visų sveikinimų pirmokėlius dvyliktokai su mokytojomis palydėjo į klases. Mes, aišku, paskui juos. Alekso klasė yra antrame aukšte, o visų kitų pirmokų – pirmame.
Klasėje susirinko tikrai daug žmonių: šventės ,,kaltininkai“, mokytoja, dvyliktokai, tėveliai, seneliai ir kiti ,,sirgaliai“. Aleksas iškart įsitaisė su savo darželio grupioku G. ir jo drauge.
Pirmiausia pirmokus pasveikino mokytoja, tada – dvyliktokai, ir įteikė pirmokams dovanėles – pamokų tvarkaraščius ir atšvaitus. Tada vaikai pasveikino mokytoją. Mokytoja perskaitė vaikams pasaką ir davė pirmąją užduotį – nupiešti savo svajonę, kurią mokykloje saugos iki 12 klasės, ir tik tada atiduos tuos piešinius. Vaikai kibo į darbą, o ir tėveliai dirbo – savo pirmokėliams rašė linkėjimus ir klijavo juos ant linkėjimų medžio.
Vėliau vaikai gavo dar daugiau dovanų – mokytoja įteikė kiekvienam po atšvaitą ir pirmoko pasą. Suvalgę tortą ir atsisveikinę iki rugsėjo 2-osios, visi išsiskirstė. Mes dar nusifotografavome vidiniame gimnazijos kieme:
Mes kartu su seneliais nukeliavome namo valgyti tortą, o vėliau važiavome į pažintinę kelionę po Naujininkus. Kuo gi mums įdomūs tie Naujininkai? O gi tuo, kad Alekso tėtis čia mokėsi, o aš su tėvais gyvenau 10 metų, ir lygiai prieš 25 metus pradėjau lankyti ,,Juventos“ gimnaziją (buvusią 32 vidurinę mokyklą). Tai buvo gera proga nuvažiuoti į savo mokyklą, prisiminti joje praleistus metus ir parodyti Aleksui, kur aš mokiausi. Pasirodo, mokykla turi naują direktorę, o ir dauguma mokytojų jau pasikeitę, bet aš sutikau savo mylimą griežtą anglų kalbos mokytoją (didžiulis ačiū jai!). Dar nusifotografavau prie gimnazijos:
Tada nuvažiavome iki Darbininkų gatvės (ten gyvenome 10 metų), parodžiau Aleksui namą, kuriame gyvenau, ir darželį (buvusį 104-tą), vėliau nuvažiavome iki ,,Lietuvių namų“ mokyklos, kur mokėsi Alekso tėtis, ir iki ,,Lelijos“ kavinės, kur vyko mūsų vestuvių šventė. Žodžiu, trumpas žvilgsnis į istoriją.
Kol važinėjome po Naujininkus, Aleksas vis zyzė ir zyzė, nes norėjo kuo greičiau važiuoti ,,pas kiniečius“. Mes turime tokią tradiciją: kieno šventė – tas ir renkasi, kur ją švęsti. Kadangi Aleksas labai mėgsta kinų maistą, nuvažiavome į ,,Pandą Kiniją“ netoli mūsų namų, ir skaniai pratęsėme rugsėjo 1-osios šventimą:
Kai grįžome namo, Aleksas dar nusifotografavo su visomis dovanomis:
ir laimingas nuėjo žiūrėti ,,Marmaduką“. Nuo įspūdžių gausos pavargo ne tik Aleksas, bet ir mes.
Labai smagiai praleidome rugsėjo 1-ąją. Tikimės, kad tokios smagios bus ir kitos mokslo dienos!
