Šį šeštadienį su Aleksu vėl važiavome į Vingio parką važinėtis dviračiu. Kadangi buvome dviese, dviračiu teko dalintis, Aleksui, aišku - pirmenybė. Kadangi mūsų tėtis truputį apsirgo, liko mažiau konkurentų.
Taigi, kaip visada apsiginklavę šalmu ir apsaugomis, atvažiavome į parką. Čia laukė pirmasis išbandymas - pritvirtinti dviračio priekinį ratą, nes kitaip jis netilptų į bagažinę. Aišku, tėvelis parodė, kaip ką padaryti, bet mums su Aleksu pavyko, berods, iš trečio karto, ir tai tik dėl to, kad pasak Alekso, ,,mamytė technikoje nenusimano, o aš su savo moksliniko protu žinau, ką reikia daryti''.
Reikia pasakyti, kad Aleksas iki septynerių metų nerodė jokio noro išmokti važiuoti dviračiu. Pirkti dviratį mes jį kalbinome jau maždaug nuo 2 metų, bet Aleksas vis nenorėjo. Šiais metais pasitaikė gera proga nusipirkti gerą dviratį pigiau. Aš siūliau pirkti mažesnį dviratuką su pridėtiniais ratais, kuriuos vėliau būtų galima nuimti. Vyras pasiūlė pirkti didesnį dviratį. Išsirinkome firmos ,,Baltik Vairas'' kalnų dviratį ,,Master'', kuris yra skirtas ir vaikams, ir suaugusiems. Man jis pasirodė kiek didokas, bet vyras pasakė, kad Aleksui bus sunkiau išmokti juo važiuoti, bet užtat užteks ilgesniam laikui, ir jau paaugliui.
Nusipirkome mes dviratį ir šalmą, o apsaugas jau turėjome (beje, Aleksas pusę dviračio kainos mokėjo iš savo pinigų, kuo labai didžiavosi). Bet gavosi taip, kad po kelių pirmų pasivažinėjimų dviratis prastovėjo balkone gerą mėnesį, ir juo važinėjosi tik tėtis, nes Aleksui iškart dingo ūpas, kai suprato, kad mokytis teks ilgai. Tėtis turėjo padėti užlipti ant dviračio ir nulipti, ir laikstyti šalia, ir laikyti, kad Aleksas nenugriūtų. Iš manęs - menka pagalbininkė: aš pati iki šių metų dviračiu važiuoti nemokėjau. Iš tikrųjų vaikystėje kaime dviračiu važiuoti mokiausi kasmet, bet nesėkmingai: seneliai turėjo senus standartinius didelius dviračius, nuo kurių pastoviai krisdavau. kadangi po tokių pasivažinėjimų likdavo daug mėlynių ir nubrozdinimų, noras išmokti važiuoti dviračiu atvėsdavo iki sekančių metu.
Matyt, panašiai gavosi ir Aleksui: kelis kartus nugriūvęs, daugiau mokytis nenorėjo, todėl dviračiu važinėjosi tėtis. Bet po tam tikros pertraukos Aleksas pasakė, kad jis jau rimtai pasiruošęs mokytis, ir nuvažiavo su tėčiu į į Vingio parką. Po šio karto pradėjome mokytis Aleksando Puškino mokyklos stadione netoli mūsų namų, ir po kelių kartų Aleksas jau važiavo puikiai. Dabar laksto Vingio parke kaip tikras profas. Tik vienas dalykas man nepatinka: Aleksas neturi baimės jausmo, lekia kaip akis išdegęs, kartais nulekia ten, kur jo nematome, todėl baisu, kad jo nepartrenktų kiti dviratininkai ar vairuotojai, ir kad jis nieko nepartrenktų. Bet kol kas viskas lyg ir gerai (tfu, tfu, tfu).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą