Rudens gėrybės

      Trumpai aprašysiu mūsų rudeninį derlių, kurį susirinkome ne tik miškuose, bet ir savo terasoje. Grybauti važiavome 4 kartus (2 kartus su tėvais, 2 kartus trise). Pirmojo karto derlius  – kibiras ir 2 maišai, antro karto derlius – varganas trečdalis kibirėlio, trečio karto derlius – keturi kibirai (o gal šeši, gerai neprisimenu), o štai čia – ketvirtojo karto derlius (gaila, nuotrauka nelabai geros kokybės, bet derlius įspūdingas):

      Prieš mums važiuojant grybauti ketvirtą kartą, prisiskaitėme apie baravykų gausą, tai važiavome norėdami nors kažkiek jų rasti, o radome tik vieną – Alekso baravykėlį gražuoliuką

      Man baravykai ,,neina'' į rankas, tik kalpokai ir ūmėdės, o štai Aleksui su baravykais pasisekė labiau. Tiesa, jis rado ir daugiau grybų, bet jam tikrieji grybai – tik baravykai ir lenkiški baravykai (kaip sako Aleksas, pusbroliai iš Lenkijos):

      Aleksas labai apsidžiaugė, kai pirmą kartą gyvenime (!!!) pamatė tikrą musmirę:

      Kai važiavome grybauti ketvirtą kartą, pririnkome tiek grybų, kad virtų gavosi daugiau kaip 2 kibirai. Tiek nesutalpinome šaldiklyje ir šaldytuve, todėl padalinome tėvams ir bendradarbiams.
      Prisirinkę grybų, nusiemėme ir derlių savo terasoje:

     Vynuogių sodinukus pirkome prieš dvejus metus mugėje ,,Sodo kraitė“, tad štai tokios gražios dvi vynuogių kekės mums išaugo. Šiais metais nusipirkome braškių ,,Florentina“ daigų, irgi pasodinome terasoje, žiūrėsime, koks derlius bus kitąmet.

      O čia dar įdedu nuotrauką bulvytės-antytės iš Alekso promočiutės daržo:

Krepšinio gerbėjas

      Nors Pasaulio krepšinio čempionatas baigėsi, šiandien tvarkant nuotraukas užplūdo malonūs prisiminimai. Nebuvome pavyzdingi rungtynių žiūrovai, tačiau svarbiausias rungtynes žiūrėjome.
      Anksčiau (dar Aleksui negimus) su Alekso tėčiu kas antrą savaitę važinėdavome į Kauną žiūrėti ,,Žalgirio“ rungtynių Eurolygoje, taip pas buvome keliose Lietuvos krepšinio lygos ,,Žvaigždžių dienose“, taip pat dažnai nueidavome į  ,,Lietuvos ryto“  rungtynes. Iki šiol prisimenu, kaip per lemiamas LKL finalo tarp ,,Žalgirio“ ir ,,Lietuvos ryto“ rungtynes Vilniuje mes abu sirgome už ,,Žalgirį“. Labai jau juokingai skambėjo mūsų šūksniai ,,Žalgiris, Žalgiris!“ vilniečių arenoje, bet mes stengėmės iš visų jėgų, net susirgau tada po rungtynių, ,,prarėkiau“ balsą. Ko gero, tada ,,Žalgirio“ pergale  ,,Ryto“ arenoje džiaugėsi tik žalgiriečiai ir mes dviese. Gerai, kad tada iš arenos išnešėme sveiką kailį.
      Vėliau rungtynes žiūrėdavome kartu su Aleksu namuose, nes jis labai nemėgsta didelio garso. Dabar jau retokai pasižiūrime rungtynes, nes Aleksas – futbolo gerbėjas, o aš, žiūrėdama rungtynes, taip pergyvenu, kad po jų pusę nakties nemiegu. Taigi dabar tausoju savo nervus.
      Per krepšinio čempionato finalo rungtynes ,,ištempiau“ 2 kėlinukus, o 3 ir beveik visą 4 kėlinuką slampinėjau po namus. Aleksas tuo metu su pussesere klausėsi Lietuvos himno ir darė popierines vėliavėles. Baigė dirbti prieš pat rungtynių pabaigą.
      Po rungtynių puolėme žiūrėti pro langą – Aleksas laukė fejerverkų. Matyt, mūsų rajone nedaug krepšinio gerbėjų, nes nebuvo nieko, išskyrus kelis šūksnius. O pas tėvus Fabijoniškėse žmonės šventė ,,rimtai“.
      Po šio čempionato apsisprendėme žiūrėti 2011 m. Europos vyrų krepšinio čempionato rungtynes ,,Siemens“ arenoje. Aleksas iškart pasakė, kad prie mūsų neprisidės, nes arenoje bus per daug triukšminga. Eisime kartu su tėveliu atstovauti katinų šeimynelę.

Šunų paroda

      Rugsėjo 4 d. lengvosios atletikos manieže Vilniuje vyko visų veislių šunų paroda , kurioje dalyvavo mūsų draugas ir kaimynas čiau čiau veislės gražuolis Šonas, kuriam yra 1,5 metų. Šunų parodoje apsilankėme pirmą kartą. Ėjome dviese su Aleksu.
      Iš tikrųjų aš labai bijau šunų, nors nesu nuo jų nukentėjusi, bet pastebėjau, kad ir Aleksas jų prisibijo. Prie jo niekada nesakiau, kad bijau šunų, bet, kadangi mūsų aplinkoje niekas šunų neturi, jaučiasi, kad Aleksas jų prisibijo. Todėl eidama į parodą turėjau slaptą mintį atsikratyti šunų baimės (pavyko!).
      Ruoštis parodai pradėjome iš anksto: Aleksas sugalvojo padaryti Šonui sveikinimo atviruką (nesvarbu, laimės ar ne). Penktadienį aš jam kelis kartus priminiau, kad rytoj eisime į parodą, Aleksas vis atidėliojo šitą darbelį, nes turėjo svarbesnį – konstravo laivą. Penktadienį jau atsigulėme miegoti, kai išgirdau Alekso riksmą iš jo kambario. Galvojau, atsitiko kažkas baisaus. Taip ir buvo – Aleksas prisiminė, kad nepadarė atviruko. Tad šeštadienį atsikėlė anksčiau ir puolė prie darbų. Aš atsikėliau apie 9 val., išgirdau bruzdėjimą Alekso kambaryje. Aleksas su pižama sėdėjo prie stalo ir kažką karpė. Pavyko jį įtikinti iš pradžių persirengti ir pavalgyti, o paskui daryti atviruką.
      Atvirukas gavosi labai gražus – šuns snukučio formos, su linkėjimais Šonui tapti čempionu. Pasiėmę atviruką, greičiau lėkėm į maniežą, kol dar neprasidėjo Šono pasirodymas.
      Prie maniežo jau lakstė šunys su savo šeimininkais, tad Aleksas tvirčiau įsikibo man į ranką (nors nesakė, kad bijo). Manieže greitai radome Šoną su tėveliais (mano bendradarbiais) - jis laukė savo pasirodymo sėdėdamas manieže:

     
      Aeksas iškart padovanojo Šonui sveikinimo atviruką (nesvarbu, kad pasirodymo dar nebuvo). Kadangi iki Šono pasirodymo dar buvo daug laiko (visi pasirodymai vėlavo), su Alekso apėjome visą maniežą, apžiūrėjome šunis, Aleksas dar pašokinėjo ant čiužinio:

      Apžiūrėję visus šunis, vieningai nutarėme, kad gražiausi šunys – čiau čiau, niufaundlendai ir haskiai. Vėliau, atėje prie ringo, laukėme Šono pasirodymo:

      Mūsų  gražuolis Šonas tarp čiau čiau patinėlių buvo gražiausias. O čia – įrodymas, kad Aleksas Šono nebebijo:

P.S. Ir aš turiu kuo pasigirti – įsidrąsinau ir (net!) paglosčiau Šoną (Aleksas irgi). Dabar dažnai tenka iš jo išgirsti: Mamyte, tiesa, kad čiau čiau gražiausi? Mamyte, ar tau patinka šunkiukai? Suprantu, kur link Aleksas suka, bet aš iki šuns laikymo namuose dar nepribrendau...

Visi ant dviračių!

Šį šeštadienį su Aleksu vėl važiavome į Vingio parką važinėtis dviračiu. Kadangi buvome dviese, dviračiu teko dalintis, Aleksui, aišku - pirmenybė. Kadangi mūsų tėtis truputį apsirgo, liko mažiau konkurentų.

Taigi, kaip visada apsiginklavę šalmu ir apsaugomis, atvažiavome į parką. Čia laukė pirmasis išbandymas - pritvirtinti dviračio priekinį ratą, nes kitaip jis netilptų į bagažinę. Aišku, tėvelis parodė, kaip ką padaryti, bet mums su Aleksu pavyko, berods, iš trečio karto, ir tai tik dėl to, kad pasak Alekso, ,,mamytė technikoje nenusimano, o aš su savo moksliniko protu žinau, ką reikia daryti''.

Reikia pasakyti, kad Aleksas iki septynerių metų nerodė jokio noro išmokti važiuoti dviračiu. Pirkti dviratį mes jį kalbinome jau maždaug nuo 2 metų, bet Aleksas vis nenorėjo. Šiais metais pasitaikė gera proga nusipirkti gerą dviratį pigiau. Aš siūliau pirkti mažesnį dviratuką su pridėtiniais ratais, kuriuos vėliau būtų galima nuimti. Vyras pasiūlė pirkti didesnį dviratį. Išsirinkome firmos ,,Baltik Vairas'' kalnų dviratį ,,Master'', kuris yra skirtas ir vaikams, ir suaugusiems. Man jis pasirodė kiek didokas, bet vyras pasakė, kad Aleksui bus sunkiau išmokti juo važiuoti, bet užtat užteks ilgesniam laikui, ir jau paaugliui.

Nusipirkome mes dviratį ir šalmą, o apsaugas jau turėjome (beje, Aleksas pusę dviračio kainos mokėjo iš savo pinigų, kuo labai didžiavosi). Bet gavosi taip, kad po kelių pirmų pasivažinėjimų dviratis prastovėjo balkone gerą mėnesį, ir juo važinėjosi tik tėtis, nes Aleksui iškart dingo ūpas, kai suprato, kad mokytis teks ilgai. Tėtis turėjo padėti užlipti ant dviračio ir nulipti, ir laikstyti šalia, ir laikyti, kad Aleksas nenugriūtų. Iš manęs - menka pagalbininkė: aš pati iki šių metų dviračiu važiuoti nemokėjau. Iš tikrųjų vaikystėje kaime dviračiu važiuoti mokiausi kasmet, bet nesėkmingai: seneliai turėjo senus standartinius didelius dviračius, nuo kurių pastoviai krisdavau.  kadangi po tokių pasivažinėjimų likdavo daug mėlynių ir nubrozdinimų, noras išmokti važiuoti dviračiu atvėsdavo iki sekančių metu.

Matyt, panašiai gavosi ir Aleksui: kelis kartus nugriūvęs, daugiau mokytis nenorėjo, todėl dviračiu važinėjosi tėtis. Bet po tam tikros pertraukos Aleksas pasakė, kad jis jau rimtai pasiruošęs mokytis, ir nuvažiavo su tėčiu į į Vingio parką. Po šio karto pradėjome mokytis Aleksando Puškino mokyklos stadione netoli mūsų namų, ir po kelių kartų Aleksas jau važiavo puikiai. Dabar laksto Vingio parke kaip tikras profas. Tik vienas dalykas man nepatinka: Aleksas neturi baimės jausmo, lekia kaip akis išdegęs, kartais nulekia ten, kur jo nematome, todėl baisu, kad jo nepartrenktų kiti dviratininkai ar vairuotojai, ir kad jis nieko nepartrenktų. Bet kol kas viskas lyg ir gerai (tfu, tfu, tfu).